Darbo sutartis

Pagrindinis visų teisinių darbo santykių atsiradimo šaltinis, vykdymo ir pakeitimo pagrindas yra darbo sutartis. Sudarydami darbo sutartis, asmenys įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos (48 str.) garantuojamą kiekvienam žmogui galimybę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Šią konstitucinę laisvę galima realizuoti dviem būdais:

  1. savarankiškai, be kieno nors pagalbos ar tarpininkavimo sudaryti darbo sutartį;
  2. sudaryti darbo sutartį tarpininkaujat tam tikroms valstybinėms ar nevalstybinėms institucijoms.

Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (Darbo kodeksas (DK) 93 str.).

Darbdavys turi teisę reikalauti iš darbuotojo atlikti darbą tik tokiomis sąlygomis, su kuriomis jis buvo supažindintas sudarant darbo sutartį. Darbo įstatymai draudžia darbdaviui reikalauti, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartyje. Remiantis darbo sutartimi, individualizuojamos kiekvieno darbuotojo darbo sąlygos, konkretizuojamos jo teisės ir pareigos.

Darbo užmokestis – tai atlygis už darbo sutartyje sutartas atlikti darbo funkcijas, t. y. už darbo jėgos panaudojimą. Darbo jėga, kaip ir bet kuri kita prekė, turi savo kainą, išreikštą žmogaus veiklos rezultatais (atlikta paslauga).

Darbo sutartyje turi būti nustatytos tokios sąlygos, kad darbuotojas galėtų žinoti:

  1. pagal kokią darbo užmokesčio sistemą bus mokamas darbo užmokestis (pvz., už išdirbtą laiką – valandinis, už pagamintą produkciją – vienetinis, už teikiamas paslaugas – tarifinis);
  2. ar bus mokami priedai, priemokos (kokio dydžio ir už ką);
  3. kokia tvarka ir kada bus išmokamas darbo užmokestis.

Be būtinųjų sąlygų, šalys gali susitarti ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu to nedraudžia darbo įstatymai, pavyzdžiui, susitarti dėl išbandymo termino, profesijų jungimo, aptarti darbdavio lėšų darbuotojui apmokyti ir jo kvalifikacijai kelti panaudojimą, šių lėšų atlyginimo tvarką ir sąlygas, kai darbuotojas be svarbios priežasties ar dėl kaltės nutraukia darbo santykius.

Išbandymas – viena iš papildomų sąlygų, dėl kurios šalys dažnai sulygsta darbo sutartyje. Išbandymo paskirtis – suteikti galimybę šalims įsitikinti, ar jas tenkina darbo sutarties turinyje nustatytos sąlygos tam tikroms funkcijoms ar pareigoms atlikti. Išbandymo sąlyga turi būti nurodyta darbo sutartyje. Tai reiškia, kad susitarus dėl išbandymo žodžiu, bet to nenurodžius darbo sutartyje kaip sąlygos arba visai neįforminus šių santykių darbo sutartimi bus laikoma, jog išbandymo sąlygos nėra. Išbandymo terminas negali būti ilgesnis kaip trys mėnesiai. Išimtinais atvejais gali būti taikomi ilgesni nei 3 mėnesių išbandymo terminai, bet ne ilgesni kaip 6 mėnesiai (DK 106 str.).

Fakultetai